Kovo 17 d. minima Airijos globėjo šv. Patriko diena. Šia proga siūlome ištrauką iš Paul Gallico knygos „The Steadfast Man“ („Nepalaužiamas žmogus“), kurią vertė Tomas J. Čepaitis.
Žvelgiant į tragediją, įvykusią prieš du tūkstančius metų ant Golgotos kalno Vidurio Rytų miesto Jeruzalės pakraštyje, darosi aišku, kad ne taip lengva suprasti ir įvertinti, kokia artima ir gyva penktojo amžiaus žmonių mintyse buvo Kristaus Kančia.
Laiko tarpui užpildyti pakaktų kokio pustuzinio kartų. Kita vertus, žmonės, gyvenę 400 m. po Kristaus, buvo artimesni savo protėviams, gyvenusiems 1-aisiais metais, ir Petro uolai, ant kurios pastatyta Bažnyčia, negu mes – žmonėms, gyvenusiems po 1558 m. Gyvenimo – taigi ir mirties – dalykai, rūpėję visiems tų laikų žmonėms, per keturis šimtus metų buvo mažai tepakitę, gal net parūpo dar labiau, nes chaosas, įsivyravęs po didžiosios imperijos-taikdarės žlugimo, tapo visuotinis. Vargo ir skurdo, vertusio prasčiokus ir pažemintuosius gręžtis į Jėzaus pažadėtą ramybę ir karalystę, tik daugėjo. Visiems itin reikėjo religijos paguodos, teikiančios tikrąjį nusiraminimą maištaujančiai dvasiai ir išvargusiam kūnui. Tūkstantis pagoniškų metų iki atsirandant krikščionybei buvo menkas lašas, palyginti su jausmo, kurio genami žmonės ieškojo Dievo šviesos ir tiesos, stiprumu. Pasaulyje knibždėte knibždėjo įvairiausių istorijų apie šventuosius ir nusidėjėlius, radusius kelią pas Jį; vieni pasiekė Jį asketizmo ir savęs išsižadėjimo via dolorosa dykumoje, kiti – gyvendami pilnutinį kūnišką gyvenimą vien tam kad suprastų jį esant išsivadėjusį ir nebepakankamą. Dievas buvo artimesnis anų laikų žmonėms ir suprantamesnis jiems nei kada nors paskui. Jo balsą galėjai girdėti skambantį nuo kalno viršūnės; Jis kuo akivaizdžiausiai skelbė savo norus.
Bent taip atrodė penktojo amžiaus žmogui, atiduodančiam Dievo Tėvo, Dievo sūnaus ir Šventosios Dvasios Trejybei savo meilę ir pasiaukojimą, kuriuos šiuolaikiniam žmogui sunku suvokti.
Galbūt kaip tik dėl šio pasiaukojimo ankstyvųjų amžių pranašų, šventųjų ir apaštalų ausys buvo labiau suderintos girdėti Dievo balsą negu šiuolaikinių pamokslininkų. Patriką, misionieriaujantį Airijoje, kaip jis pats liudija, Dievas dažnai įspėdavo apie pavojų: „Bet Dievas mano liudininkas, – rašė jis, – žinantis viską dar prieš atsitinkant, štai Jis dažnai dieviškąja žinia įspėdavo apie daugelį dalykų net mane, vargšą klipatą.“ Toliau: „Ir dar kartą po daugelio metų aš patekau į nelaisvę. Tą pirmąją naktį pasilikau su jais. Išgirdau dievišką žinią, bylojančią: „Du mėnesius išbūsi su jais“. Taip ir nutiko: šešiasdešimtą naktį po to Viešpats išvadavo mane iš jų rankų.“
Dievą šlovinantys žodžiai tariami ir šiandien, Dievas mylimas sakiniais, lengvai atitrūkstančiais nuo mūsų lūpų, bet šiame mūsų atsidavime nebėra tos aistros ir ugnies, savęs atsižadėjimo ir visiško pasišventimo tarnystei, kuri buvo įmanoma Patriko laikais ar kurią jautė ir reiškė žmonės, panašūs į jį.
Kai Patrikas rašo savo „Confessio“: „Dėl to aš nepaliauju dėkoti Dievui, išlaikiusiam mano tikėjimą ir ištikimybę manojo gundymo dieną taip, kad šiandien galiu pasitikėdamas pasiūlyti Jam savo sielą – netobulą, bet gyvą auką“, jis taip ir mano, o tai neįtelpa į mūsų šiuolaikinio supratimo ribas, nes jis pasiūlė ne tik savo sielą „... Kristui, mano Viešpačiui, iš visų bėdų mane išvadavusiam“, bet savo kūną taip pat, o ir savo gyvenimą, jei taip susiklostytų, kad Dievui jo prireiktų.
Patriko Britanijoje patirtas sapnas ar vizija, kuri kartu su jo atsivertimu Airijoje reiškė antrą didįjį jo gyvenimo lūžį, buvo tokia: iš Airijos atvyko žmogus vardu Viktorikus, nešinas nesuskaičiuojama daugybe laiškų; iš jų vieną jis įteikė Patrikui.
Šventasis perskaitė pirmuosius laiško žodžius, tai buvo „Airių balsas“; vos perskaitęs pajuto, kad girdi tuos balsus, mažų ir didelių, jaunų ir senų, ir – galimas daiktas, nors to ir nesakė – balsus dar negimusių ir nekrikštytų. Tai buvo balsai tų, kuriuos jis apibūdino kaip esančius „už Voklato girios, kuri yra netoli Vakarų jūros – ir štai jie šaukė vienu balsu, lyg vieną burną turėdami: „prašome tavęs, berniuk, ateik ir pabūk su mumis dar sykį“.
Šauksmas buvo toks aiškus ir persmelktas tokios nevilties, kad Patrikas sukniubęs pravirko negalėdamas skaityti toliau, ir nubudo.
Nes Voklatas reiškė Ulaid-Dalaradiją, kur Patrikas buvo nelaisvėje. O berniukui, gimusiam ir užaugusiam vakarinėje Anglijos pakrantėje, Vakarų jūra būtų ta Airijos jūra, kuri skalauja rytines Airijos pakrantes.
Toks tad buvo pirmasis iš sapnų. Kitą naktį aplankė ir antras: „ ... ar tai buvo mano viduje, ar šalia manęs, to nežinau, Dievas žino – jie kuo aiškiausiai šaukė manęs žodžiais, kuriuos girdėjau, bet suprasti negalėjau, išskyrus tai, kad maldos pabaigoje Jis prabilo šitaip: „Tas, kuris paaukojo savo gyvenimą už tave, tai Jis tavyje kalbėjo“; ir aš nubudau sklidinas džiaugsmo.“
Čia atpažįstame ne suglumusį, ne neurotišką, o sveiką, klausinėjantį protą. Iš kur kalbėjo balsai – šalia jo, ar jo viduje? Nei vienas nūdienos analitikas negalėtų reikalauti sveikesnio požiūrio į apreiškimą.
Ir dar vienas, paskutinis potyris: „Ir vėl pamačiau Jį besimeldžiantį manyje, o buvau, be abejo, savo kūne, ir girdėjau Jį virš savęs, tai yra, virš savo vidinio žmogaus, ir tenai Jis stipriai pasimeldė, net dejuodamas. Ir visą tą laiką buvau apstulbęs, stebėjausi ir maniau sau, kas tas gali būti, kuris manyje meldėsi. Bet maldos pabaigoje Jis prabilo sakydamas, kad Jis yra Dvasia; aš nubudau ir prisiminiau Apaštalą (Paulių), sakiusį: „O ir Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais (Rom 8,26). Ir toliau: „Viešpats mūsų Išganytoją prašė už mus“.
Taip buvo pašaukta Patriko siela. Ir savo viduje, ir be savęs, atsiskyręs nuo kūno, kaip sakoma – stebėtojas, beveik prašalaitis, jis suvokė šauksmą ir, galų gale, Šaukiantįjį. Nuo tos akimirkos, tapatindamasis su Šv. Pauliumi, jis pasišventė pats ir pašventė visą savo veiklą, o jei prireiks, ir gyvenimą, skleisti Dievo ir Kristaus žodį pagonims airiams, kurie kartą buvo paėmę jį nelaisvėn ir su kuriais, jei Dievas, kurio kaliniu jis buvo dabar, tada neįsikištų, būtų likęs leisti savo dienų skurde ir vergijoje.
Jis buvo sąžiningas žmogus, tas Patrikas. Sąžiningesnio, ko gero, nė nebuvo. Jis nenorėjo grįžti į Airiją, palikti savo namus ir šeimą. Regis, jis iki galo taip ir neatleido airiams, kitados jį pagrobusiems. Iš savo aukštos Romos piliečio ir krikščionio padėties žvelgė į juos kaip į laukinius ir barbarus, nors gal jie ir nebuvo visai verti tokio požiūrio. Žmogiškojo silpnumo akimirkomis jis primindavo Dievui, taip pat savo vyresniesiems ir kritikams Britanijoje ar už jos ribų apie aukas, kurias atnašavo ir atnašaus už juos. Tačiau vienas airių bruožas sukrėtė jį iki pat sielos gelmių ir jaudino iki paskutinės dienos: tai, kad jie buvo tamsi ir nekrikštyta liaudis, taip neigianti Dangaus malonę. Būtent dėl to jam pagailo jų; juk gailėti – tai reiškia mylėti.
Jau tris amžius katalikų bažnyčioje kunkuliavo ginčai apie žmogaus sielą, laisvą valią, nulemtumą, visišką ar dalinį Kristaus dieviškumą ir pirmapradės nuodėmės doktriną. Ši doktrina neseniai buvo nurungusi pelagijiečių laisvos valios ir nenuodėmingo gimimo ereziją. Patriko išsilavinimo, pažiūrų ir tikėjimo žmogui nekrikštyto žmogaus mirtis buvo didesnė tragedija už pačią mirtį.
Gauti galą anais tamsiais, smurtingais amžiais buvo juokų darbas, ir dažnai tas galas ateidavo baisingu pavidalu – smurtu, prievarta, žūtimi mūšio lauke, kankinimais, badu, maru, ir gaivalinėmis nelaimėmis taip pat – žemės drebėjimais, gaisrais, potvyniais. Tačiau tai bent buvo galas, pabaiga, o tikinčiajam ir krikštytam krikščioniui – žengimas į Dangų per Rojaus vartus. O nekrikštai, pagonys, stabmeldžiai ir neištikimieji buvo pasmerkti amžių amžius tūnoti pragaro prieangyje. Jie negalėjo įžengti į Dangų.
Be abejo, nemažai jų to nusipelnė savo darbais ar elgesiu. Bet tokių kaip Patrikas širdis ypač jaudino maži vaikai, kūdikėliai – atrodantys nekalti, bet paveldėję piktą vien tuo, kad gimė, nepelnydami atperkamojo krikšto ir amžinojo džiaugsmo.
Buvo žmonių, kad ir tas pats Pelagijas, mėginusių pakeisti doktriną ir išvaduoti ką tik gimusius nuo neužtarnautos kaltės naštos. Tradicionalistai, priėmę Romos bažnyčios nustatytas doktrinas, rinkosi sunkesnį kelią. Pašventė savo gyvenimus nekaltų ir ne tokių jau nekaltų sielų išvadavimui, atversdami jas į tikėjimą Kristumi ir krikštą Jo vardu.
Trys sapnai, vizijos ar vidiniai atsivertimai padėjo Patrikui tvirtai apsispręsti: jis skleis Evangeliją airiams. Ir nuo tada jis tapo nepalaužiamu žmogumi, kurio niekas negalės nukreipti nuo savojo tikslo.
Paul Gallico, „The Steadfast Man“, Doubleday & Company, NY, 1958. Vertė Tomas Jonas Čepaitis
